man norisi bėgti, nes šituose namuose įstrigau, nes niekada gyvenime ilgiau kaip metus nebuvau vienoje vietoje.

niekada nebuvau komandos žmogus, kad ir dabar jaučiu kaip tie kuriems bandau padėti naudojasi manim…. niekada nebuvau  tas kuris lekia pirma kažkur į niekur, ir čia mane dažnai bando įstatyti į kažkokius rėmus nuo kurių aš pavargau.

man norisi bėgti nuo kvailų taisyklių kurios galioje tik man, nors kartais ir man norisi pasileist laukais, ar su savo liga, ar su alkoholinėm patirtim, tiesiog man šlykštūs tirže dvigubi standartai,,,, o juk didžiausi kvailiai nugali, ir lieka nenubausti….

man norisi bėgti, nes pasiilgau draugų ir gyvenimo kelyje, pasiilgau savo gyvenimo kurį turėjau (arba ne)

pasiilgau klajūnų laužo ir pokalbių iki ryto, ir  neturėdamas tikslo braidyti po Vilnių, gyvenimo kai viskas telpa kuprinėje….